Lietuvių kalba pagrįstai vadinama viena archajiškiausių, turtingiausių ir skambiausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų visame pasaulyje. Išlaikiusi daugybę senovinių formų, gramatinių struktūrų ir fonetinių ypatybių, ji žavi kalbininkus bei tyrėjus, tačiau patiems kalbos vartotojams neretai tampa tikru iššūkiu. Kasdienėje komunikacijoje, oficialiuose raštuose, viešosiose kalbose ar net asmeniniame susirašinėjime pasitaiko klaidų, kurios atsiranda dėl sudėtingų ir kartais itin painių gramatikos, skyrybos ar leksikos taisyklių. Nors sakoma, kad kalba yra gyvas ir nuolat kintantis organizmas, o nedidelės klaidos šnekamojoje kalboje yra atleidžiamos, vis dėlto taisyklingas kalbos vartojimas išlieka išsilavinimo, pagarbos pašnekovui ir profesinės kompetencijos ženklu. Daugelis klaidų daromos ne iš nežinojimo, o iš įpročio, perimto iš aplinkos, netikslaus vertimo iš užsienio kalbų ar paprasčiausio neatidumo. Šiame straipsnyje detaliai išnagrinėsime tas lietuvių kalbos taisykles, kurios dažniausiai pakiša koją, ir padėsime pasitikrinti, ar jūsų kasdienė kalba yra laisva nuo populiariausių netikslumų.
Prielinksnių ir polinksnių vartojimo pinklės
Viena dažniausiai pasitaikančių klaidų grupių lietuvių kalboje yra susijusi su netinkamu prielinksnių vartojimu. Ypač didelę sumaištį kelia prielinksnis pas. Taisyklingoje bendrinėje kalboje prielinksnis pas su galininku nurodo kryptį į asmenį, jo gyvenamąją ar darbo vietą. Pavyzdžiui, taisyklinga sakyti: einu pas gydytoją, svečiuojuosi pas draugą. Tačiau labai dažnai šis prielinksnis vartojamas nusakant turėjimą ar būseną, o tai yra didelė kalbos klaida, atkeliavusi iš slavų kalbų.
- Netaisyklinga: Pas mane yra didelis namas. Taisyklinga: Aš turiu didelį namą.
- Netaisyklinga: Pas jį skauda galvą. Taisyklinga: Jam skauda galvą.
- Netaisyklinga: Šiandien pas mus vyks susirinkimas. Taisyklinga: Šiandien pas mus (jei turima omenyje vieta, kur mes esame) vyks susirinkimas, tačiau geriau sakyti: Mūsų įmonėje vyks susirinkimas arba tiesiog Mes rengiame susirinkimą.
Kitas probleminis prielinksnis yra už. Jis dažnai klaidingai vartojamas su priežasties ar tikslo reikšme, ypač verčiant iš kitų kalbų. Nors galime dėkoti už dovaną, tačiau negalime sakyti atleiskite už pavėlavimą. Taisyklinga konstrukcija šiuo atveju būtų šalutinis sakinys: atleiskite, kad pavėlavau. Taip pat reikėtų vengti konstrukcijų, tokių kaip kovoti už laisvę (taisyklinga: kovoti dėl laisvės) ar serga už komandą (taisyklinga: palaiko komandą).
Leksikos vertiniai ir netikri draugai: ką verta išguiti iš žodyno
Leksikos klaidos – tai netinkamų žodžių ar jų formų vartojimas, dažniausiai nulemtas kitų kalbų (anksčiau – rusų, dabar – anglų) įtakos. Tokie žodžiai, vadinami barbarizmais arba vertiniais, skurdina kalbą ir iškraipo jos natūralią struktūrą. Gana dažnai mes net nesusimąstome, kad kasdien vartojamas žodis iš tiesų yra neteiktinas bendrinėje kalboje.
- Bėgyje. Laikotarpiui nusakyti žodis bėgyje nevartojamas. Vietoj metų bėgyje reikia sakyti per metus arba šiais metais. Žodis bėgis lietuvių kalboje reiškia tik geležinkelio vėžės dalį arba pavarą (nors šiuo atveju geriau sakyti pavara).
- Dėka. Nors šis žodis yra lietuviškas, jo vartojimas smarkiai apribotas. Polinksnis dėka gali būti vartojamas tik su asmenų pavadinimais, kai kalbama apie teigiamą jų įtaką. Pavyzdžiui, Gydytojo dėka aš pasveikau yra taisyklinga. Tačiau negalima sakyti gero oro dėka arba naujų vaistų dėka. Ne gyviems daiktams ar reiškiniams nusakyti vartojami prielinksniai dėl, nuo arba tiesiog įnagininkas.
- Pilnai. Šis prieveiksmis, vartojamas reikšme „visiškai“, yra verstinis ir nelaikomas taisyklingu. Užuot sakę aš tave pilnai suprantu, turėtume sakyti aš tave visiškai suprantu.
- Įtakoti. Tai vienas populiariausių neteiktinų žodžių, sukurtų pridedant veiksmažodžio priesagą prie daiktavardžio. Vietoj įtakoti reikėtų vartoti žodžių junginį daryti įtaką arba veiksmažodį paveikti. Taigi, ne oras įtakoja savijautą, o oras daro įtaką savijautai.
Linksnių vartojimo ypatybės ir dažniausi neatitikimai
Lietuvių kalbos linksniavimo sistema yra nepaprastai logiška, tačiau kai kurių linksnių funkcijos dažnai painiojamos. Viena opiausių problemų yra netaisyklingas vietininko linksnio (atsakančio į klausimą kur? kame?) vartojimas abstraktiems dalykams, būsenoms ar laikotarpiams nusakyti.
Vietininkas, kaip sako pats pavadinimas, turi nurodyti konkrečią vietą (pvz., Lietuvoje, mieste, kambaryje). Tačiau dažnai girdime klaidingus pasakymus, tokius kaip kame problema? (taisyklinga: kokia problema?, kur problema?). Taip pat neteiktini tokie išsireiškimai kaip savaime suprantama, kad… keitimas į savame tarpe (kai norima pasakyti „tarp mūsų“ – taisyklinga: tarpusavyje), ar laikotarpyje (taisyklinga vartoti patį laiko vardininką, kilmininką arba galininką, priklausomai nuo konteksto: tuo laikotarpiu, per tą laikotarpį).
Įnagininkas (atsakantis į klausimą kuo?) taip pat turi griežtas taisykles. Jis tinka laikinam būviui ar profesijai nusakyti, kai kalbama apie veiksmo trukmę, pavyzdžiui: jis dirba mokytoju (nors kalbininkai rekomenduoja sakyti jis dirba mokytojas arba jis dirba mokytojo darbą). Tačiau ydingas yra įnagininko vartojimas objektui nusakyti su tam tikrais veiksmažodžiais. Pavyzdžiui, negalima sakyti laikyti kažkuo (pvz., jis laiko mane kvailiu). Taisyklinga konstrukcija yra su prielinksniu už – jis laiko mane už kvailį.
Veiksmažodžių ir jų formų vartojimo klaidos
Sangrąžiniai veiksmažodžiai – tie, kurie baigiasi dalelytėmis -si, -s (pvz., džiaugtis, juoktis) – suteikia kalbai dinamiškumo, tačiau jų gausa ir netaisyklingas naudojimas yra rimta problema. Viena iš didžiausių kalbos klaidų yra veiksmažodžio gautis vartojimas norint nusakyti rezultatą.
- Klaida: Man nesigauna išspręsti šio uždavinio.
- Taisyklinga: Man nepavyksta išspręsti šio uždavinio. (Veiksmažodis gautis gali būti vartojamas tik kai veiksmas vyksta savaime iš ko nors kito, pavyzdžiui, iš miltų gaunasi tešla).
Dar vienas klaidingai vartojamas sangrąžinis veiksmažodis yra skaitytis. Kai norime pasakyti, kad vertiname kito žmogaus nuomonę, neturėtume naudoti šio žodžio. Vietoj jis nesiskaito su manimi turime sakyti jis nepaiso manęs, jis nekreipia į mane dėmesio arba jis negerbia mano nuomonės.
Kalbant apie veiksmažodžius, būtina paminėti ir žodį pergyventi. Bendrinėje kalboje šis žodis reiškia išgyventi ilgiau už kitą asmenį (pvz., jis pergyveno savo brolį dešimčia metų) arba patirti tam tikrą laikotarpį. Tačiau nerimui ar sielvartui nusakyti jo vartoti negalima. Vietoj nepergyvenk dėl egzamino reikia sakyti nesijaudink dėl egzamino arba nesikrimsk.
Skyrybos taisyklės, kurios vis dar kelia galvos skausmą
Lietuvių kalbos skyryba daugeliui atrodo lyg neįveikiamas labirintas. Nors taisyklės yra apibrėžtos, teksto prasminiai niuansai kartais leidžia vadinamąją laisvąją (pasirenkamąją) skyrybą, o tai dar labiau suklaidina. Vis dėlto yra griežtų taisyklių, kurių būtina laikytis.
Dalyvinių, pusdalyvinių ir padalyvinių aplinkybių skyryba
Viena sudėtingiausių temų – išplėstinių aplinkybių, išreikštų dalyviais, pusdalyviais ar padalyviais, išskyrimas kableliais. Pagrindinė taisyklė teigia: jei išplėstinė dalyvinė, pusdalyvinė ar padalyvinė aplinkybė eina po pažymimojo žodžio (dažniausiai tarinio) arba yra nutolusi nuo jo, ji privalo būti išskiriama kableliais.
Pavyzdžiui: Mergaitė, pamačiusi atbėgantį šunį, greitai pasislėpė. Šiame sakinyje pamačiusi atbėgantį šunį yra išplėstinė dalyvinė aplinkybė. Ji aiškina veiksmo aplinkybes ir eina po veiksnio prieš tarinį, todėl išskiriama iš abiejų pusių. Tačiau, jei tokia aplinkybė eina prieš tarinį ir su juo glaudžiai susijusi, kablelio nereikia: Pamačiusi atbėgantį šunį mergaitė pasislėpė (nors čia galima ir laisva skyryba pabrėžimo tikslais).
Priedėlio skyryba ir kableliai prieš jungtukus
Dažnai pamirštama išskirti priedėlį – daiktavardinį pažyminį, kuris paaiškina kitą daiktavardį ar įvardį ir eina po jo. Pavyzdžiui: Mūsų kaimynas, senas jūreivis, kasdien pasakoja istorijas. Žodžiai senas jūreivis privalo būti atskirti kableliais iš abiejų pusių.
Kalbant apie jungtukus, visi puikiai žino, kad prieš kad, kuris, nors, nes visada dedamas kablelis. Tačiau problemų kyla su jungtuku ir. Prieš ir kablelis dedamas tik tada, kai jis sujungia du savarankiškus sujungiamojo sakinio dėmenis, turinčius atskirus veiksnius ir tarinius. Pavyzdžiui: Švietė saulė, ir vaikai žaidė kieme. Jei jungtukas sujungia vienarūšes sakinio dalis, kablelio nereikia: Švietė saulė ir šildė žemę.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar būtina visada idealiai ir taisyklingai kirčiuoti šnekamojoje kalboje?
Nors taisyklingas kirčiavimas yra siekiamybė, natūralioje šnekamojoje kalboje pasitaikantys nukrypimai yra visiškai suprantami. Lietuvių kalba turi sudėtingą laisvą ir judrų kirtį, o mūsų kalbėjimo manierai didelę įtaką daro gimtoji tarmė. Oficialioje aplinkoje (pristatymuose, žinių laidose) norminis kirčiavimas yra privalomas, tačiau bendraujant su draugais tarminės ypatybės ar smulkios kirčiavimo klaidos nelaikomos dideliu pažeidimu, svarbiausia – išlaikyti pagarbą pašnekovui ir aiškią mintį.
Kaip greičiausiai ir efektyviausiai išmokti sudėtingų skyrybos taisyklių?
Geriausias būdas mokytis skyrybos – nuolatinis ir atidus skaitymas. Kokybiškai suredaguotos knygos, oficialūs naujienų portalai leidžia pasąmoningai įsiminti sakinių struktūras ir kablelių vietas. Taip pat labai naudinga praktikuotis analizuojant sakinio dalis: norint padėti kablelį, visada reikia susirasti veiksnį ir tarinį, pažiūrėti, kiek sakinyje yra gramatinių centrų. Jei abejojate, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) konsultacijų bankas internete yra puikus ir greitas įrankis atsakymams rasti.
Ar tarptautinių žodžių vartojimas yra laikomas kalbos klaida?
Ne, tarptautiniai žodžiai nėra kalbos klaida, jei jie yra adaptuoti (pritaikyti lietuviškai fonetikai ir morfologijai) ir įtraukti į tarptautinių žodžių žodyną. Žodžiai, tokie kaip kompiuteris, informacija, demokratija, yra visiškai legitimi mūsų kalbos dalis. Tačiau kalbininkai rekomenduoja: jei yra tikslus, gyvas ir aiškus lietuviškas atitikmuo, visada geriau teikti pirmenybę jam. Pavyzdžiui, užuot sakę kreatyvus, sakykime kūrybingas, užuot sakę inovatyvus, rinkimės naujoviškas. Perteklinis tarptautinių žodžių vartojimas paverčia kalbą dirbtine ir sunkiai suprantama.
Ką daryti, jei nesu tikras, kaip rašomas ar vartojamas konkretus žodis?
Gyvename informacinių technologijų amžiuje, todėl pasitikrinti žodžio rašybą ar vartoseną yra labai paprasta. Pirmiausia reikėtų atidaryti internetinį „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ arba užsukti į VLKK Konsultacijų banką. Juose pateikiamos ne tik žodžių reikšmės, bet ir praktiniai vartojimo pavyzdžiai bei paaiškinimai, kodėl vienas ar kitas žodis yra (ne)teiktinas. Jei rašote elektroninį tekstą, naudokitės integruotomis rašybos tikrinimo programomis, kurios išgaudys bent jau tipines raidinės sudėties klaidas.
Kalbos normų ir gyvojo žodžio balansas kasdienėje komunikacijoje
Skaitmeniniame amžiuje, kai didžioji dalis mūsų bendravimo persikėlė į trumpąsias žinutes, socialinius tinklus ir elektroninius laiškus, išlaikyti kalbos grynumą darosi vis sudėtingiau. Greitas tempo diktuojamas gyvenimas skatina trumpinti žodžius, ignoruoti skyrybos ženklus ir skolintis angliškus terminus nepritaikius jų mūsų kalbos sistemai. Nors natūralu, kad internetinis slengas egzistuoja ir atlieka greitosios komunikacijos funkciją, labai svarbu neleisti jam visiškai išstumti standartinės kalbos iš mūsų gyvenimo.
Kalbos priežiūra ir taisyklių laikymasis nereiškia, kad turime kalbėti dirbtinai ar perdėtai oficialiai. Tai labiau susiję su sąmoningumu ir kalbiniu jautrumu. Atpažinti ir ištaisyti savo daromas klaidas – tai asmeninio tobulėjimo dalis. Kuo dažniau kreipsime dėmesį į tai, kaip formuluojame mintis, tuo labiau mūsų kalba darysis turtingesnė, aiškesnė ir įtaigesnė. Kiekvienas taisyklingai sukonstruotas sakinys, kiekvienas vietoje pavartotas lietuviškas žodis yra mažas, bet reikšmingas indėlis į unikalios ir senovinės lietuvių kalbos išsaugojimą ateities kartoms.
